Jei manote, kad mokykloje prie jūsų vaiko yra seksualiai priekabiaujama, visų pirma įvardykite tai ne kaip patyčias, bet būtent kaip seksualinį priekabiavimą. Ženklų, kad vaikas patyrė seksualinį priekabiavimą, yra. Apie juos kalba Paramos vaikams centro psichologė, programos „Vaikystė be smurto“ vadovė Ieva Daniūnaitė.
Faktai
Seksualinį smurtą Lietuvoje nuo metų pradžios patyrė 83 vaikai, 13 iš jų – berniukai, 70 – mergaitės. Dažniausiai seksualinį smurtą patyrė 10-14 ir 15-17 metų amžiaus vaikai (0-3 m. – 2, 4-6 m. – 7, 7-9 m. –14, 10-14 m. –29, 15-17 m. –28 vaikai)
Pakitęs vaiko elgesys
Paramos vaikams centro psichologė, programos „Vaikystė be smurto“ vadovė Ieva Daniūnaitė aiškina, jog kalbant apie netinkamą elgesį su vaikais ir paaugliais, labiau tinkamas vartoti žodis seksualinė prievarta, kuris rodo vyresnio paauglio ar suaugusio žmogus netinkamą elgesį su vaiku – jį išnaudoja. Tokia prievarta susideda iš daugybės veiksmų.
„Pradedant nuo tiesioginės prievartos – prievartavimo, prisilietimo prie vaiko intymių vietų, vertimo ar prašymo liesti suaugusiojo intymias vietas, sekso demonstravimo, iki kalbėjimo apie tai siekiant vaiką sutrikdyti ar tiesiog jį užkalbinant, taip pat siunčiant jam seksualią informaciją internetu. Todėl ypač svarbu suprasti, kad seksualinė prievarta gali apimti daugybę veiksmų, o ne tik tiesioginį prievartavimą“, – pabrėžia pašnekovė.
Vis dėlto suprasti, kas yra seksualinė prievarta, – tik pirmasis žingsnis siekiant užkirsti jai kelią. Pedagogų teigimu, nėra lengva identifikuoti seksualiai nukentėjusius vaikus, jei patys jie apie tai neužsimena. Vis dėlto, sako paramos vaikams centro psichologė, jog esama ženklų, kurie galėtų tai išduoti.
„Susidurti su vaiku, patiriančiu seksualinę prievartą, galima bet kurioje aplinkoje, o ypač mokykloje ar kitose vaikų ugdymo įstaigose, todėl mokytojams svarbu stebėti specifinius ženklus. Matyti, kaip vaikas jaučiasi: galbūt tapo liūdnas, uždaras, prislėgtas, arba priešingai, – labai neramus, judrus, ėmė elgtis agresyviai, muštis, gadinti daiktus. Demonstruojamas netinkamas elgesys paprastai visada turi priežastis. Viena jų – vaikas patiria seksualinę prievartą“, – kalba Paramos vaikams centro psichologė, programos „Vaikystė be smurto“ vadovė Ieva Daniūnaitė.
Tiesa, šie ženklai rodo, ne tik apie patiriamą seksualinę prievartą. Tai gali būti ir kitų skaudžių patirčių ar jausmų išraiška. O būtent seksualinę prievartą patiriantys vaikai kartais demonstruoja specifinius ženklus ar elgesį, kuris susijęs su seksu.
„Domisi seksu ne pagal amžių, pavyzdžiui, maži vaikai ima dažnai klausinėti specifinių dalykų ar detalių apie seksą arba lytinius organus, vartoja jų amžiaus neatitinkančius žodžius. Tai paaiškėja iš jų žaidimų, jų kalbos turinio, Jie žino daugiau, nei jų amžiaus vaikai galėtų žinoti. Taip pat derėtų atkreipti dėmesį, jei vaikai elgiasi seksualiai prie kitų bendraamžių arba suaugusiųjų, stengiasi nuolat paliesti kito žmogaus intymias vietas, pažiūrėti į jas ir tai tęsiasi ilgesnį laiko tarpą. Jei tai būtų tiesiog natūralus smalsavimas, gavęs atsakymus vaikas nurimtų ir domėtųsi kitais dalykais. O seksualinę prievartą patyrę vaikai klausinėja nuolatos, arba tą daro neramiai, įsitempęs – tai rimtas įspėjimo ženklas“, – sako I.Daniūnaitė.
Seksualinė prievarta lygu patyčios?
Vaikams ar paaugliams kartais nėra lengva identifikuoti, kas yra seksualinė prievarta – tai gali persipinti ir su patyčiomis.
Psichologė sako, jog seksualiai išnaudojant žmogų galima kartu iš jo ir šaipytis. Kartais taip daro paaugliai, pavyzdžiui, prašydami kito nusimauti kelnes, atlikti seksualius judesius, nufilmuoja, vaizdelį vėliau įkelia į internetinę erdvę. I.Daniūnaitės teigimu, tai yra ir seksualinė prievarta, ir patyčios drauge.
Turėtų įsitraukti mokyklos
Apsisaugoti tiek nuo patyčių, tiek ir nuo seksualinės prievartos psichologė sako turėtų padėti suaugusieji. Visų pirma tai turėtų būti daroma nuo išaiškinimo, kas tai yra, koks elgesys nederamas.
„Pavyzdžiui tai, kad niekas negali žiūrėti į vaiko intymias vietas, jų liesti. Vaikas turi žinoti ir atskirti, atpažinti, kada su juo elgiamasi netinkamai. Taip pat juos mokyti, kad jei su tokiu elgesiu susiduriama, arba matoma, kad taip elgiamasi jo aplinkoje, pranešti apie tai patikimam suaugusiajam – tėvams, mokyklos specialistui“, – atkreipia dėmesį pašnekovė. Pasak I.Daniūnaitės, mokykloje apsisaugoti galėtų padėti vykdomi prevenciniai užsiėmimai.
Pats vaikas nuo to apsisaugoti ir sustabdyti negali, mat jį išnaudoja stipresnis – ar fiziškai, ar tiesiog vyresnis, suaugęs, nuo kurio vaikas priklausomas.
Be to, anot psichologės, mokykla yra būtent ta vieta, kurioje būtų galima pastebėti netinkamą elgesį ir atpažinti specifinius ženklus, kurie rodo, jog vaikas galimai patiria seksualinę prievartą.
Nors kalbėti apie seksualinę prievartą yra sudėtinga, specialistė mano, kad apie tai vaikų ugdymo įstaigose prabylama vis dažniau.
Komentarai
Vilniaus „Santaros“ gimnazijos direktorė Larisa Jalovaja:
– Savaime aišku, apie seksualinį priekabiavimą kalbama su mokiniais. Jie žino, kur kreiptis pasikalbėti, jei nuo to nukentėtų, – yra iškabinta informacija. Be to, visada laukia pasikalbėti ir mūsų slaugytoja. Šiomis temomis bendrauja ir psichologai, ir socialinė pedagogė.
Prieš daug metų turėjome atvejį, kad mergaitė bijodavo viena grįžti namo, o daugiau nesame girdėję, kad vaikai būtų nukentėję būtent nuo seksualinio priekabiavimo. O patyčios visada buvo ir bus. Kiek dirbu, tiek atsimenu. Tačiau vargu, ar nemokėtų vaikai atskirti, kas yra patyčios, o kas seksualinis priekabiavimas – juk apie tai su jais šnekamės. Nepastebėjome, kad tai būtų problema.
Vilniaus Gabijos gimnazijos direktorė Vilija Klimavičienė:
– Seksualinio priekabiavimo atvejų mokykloje nėra pasitaikę, bent mums tai nėra žinoma. Mokykloje turime visus specialistus, jei mokiniams reikėtų pagalbos. Be to, turime specialią programą „step by step“ (žingsnelis po žingsnelio), mūsų klasės vadovai veda specialias valandėles. Apie seksualinį priekabiavimą informuoti ne tik vaikai, bet ir jų tėvai. Darome bendrus seminarus su psichologais, socialiniais pedagogais. Svarbu, kad patys vaikai pasisakytų ir informuotų mus apie problemas, kitaip mes to tiesiog nesužinosime.
Tiesa, kartais įtariame seksualinio priekabiavimo atvejų šeimose, jei vaikai apie tai prasitaria – kreipiamės į vaikų teises, kad šeima būtų stebima.
Verta žinoti
Kaip reaguoti, jeigu vaikas papasakoja apie patirtą seksualinę prievartą, dalinasi Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovės pavaduotoja Alina Jakavonienė:
Prievartautojai dažnai įtikinėja vaiką, kad jis yra kaltas dėl prievartos, tad vaikai jaučia didžiulį kaltės jausmą. Todėl svarbu tvirtai ir ramiai pasakyti vaikui, kad jis nėra kaltas dėl to, kas su juo įvyko.
Kalbėti su vaiku ramiai. Nedramatizuoti to, kas išgirsta, neprarasti savitvardos, nepulti į paniką, nesipiktinti, nesibjaurėti to, kas įvyko. Vaiką gali išgąsdinti tokia reakcija, jis gali klaidingai suprasti asmens, kuriam pasipasakojo jausmus ir galvoti, jog juo bus bjaurimasi, pykstama. Kalbant su vaiku apie seksualinę prievartą vengti žodžių: „tai“, „tas bjaurus dalykas“ ir pan. Klausytis to, ką sako vaikas, kalbėti atvirai.
Neversti, neskatinti vaiko pasakoti prievartos detalių, nes tokiu būdu jis gali būti traumuojamas dar kartą. Be to, skatinimas pasakoti seksualinės prievartos detales gali pakenkti ikiteisminiam tyrimui (vaikas gali nebeprisiminti kai kurių faktų, kai kuriuos įvykius įvardyti suaugusiųjų frazėmis ir pan.)
Padėka. Labai svarbu padėkoti vaikui už tai, kad jis pasipasakojo.
Žadėti tik tokią pagalbą, kuri yra realiai prieinama. Niekada nežadėti vaikui to, ko negalėsite padaryti arba dėl ko nesate tikri („tavęs daugiau niekas neskriaus“, „policija tau padės“ ir pan.).
Užtikrinti konfidencialumą. Bereikalingas prievartos fakto viešinimas, gali būti labai žalingas vaikui. Informacija pasidalinti reikia tik su pagalbos inicijavimu, organizavimu ir teikimu, susijusiais specialistais ir institucijomis (tėvais, VTAS, policija ir pan.)
Siekti, jog vaikui, kuo mažiau kartų tektų pasakoti apie patirtą prievartą ir jos detales. Lietuvoje yra vaikų apklausos kambarių, kuriuose yra galimybė stebėti vaiko apklausą su tyrimu susijusiems specialistams (teisėjui, prokurorui, tyrėjui ar kt.). Tokiu būdu vaikui nereikia kiekvienam iš jų atskirai vis iš naujo pasakoti patirtos prievartos detalių ir kaip minėta, apsaugo vaiką nuo pakartotinio traumavimo.
Vaikas psichologinę pagalbą gali gauti: PSC, PPT, Krizių centruose, SPC, kitose NVO. Dažniausiai patys vaikai žino, kur galėtų kreiptis pagalbos, tačiau to nedaro, nes nepasitiki, bijo pasekmių arba nėra žinojimo ir suvokimo, kad su jais taip negali elgtis. Slegia gėda ir kaltė.
Jeigu Jums papasakojo pažįstamas vaikas apie patirtą (patiriamą) seksualinę ar kitą prievartą, ir jei jis nėra sulaukęs pagalbos (suaugę netiki vaiku ar mano, jog tai nėra atvejis, kada vaikui turėtų būti suteikta pagalba), Jūs turėtumėte kreiptis į VTAS ir pranešti apie tai.
