Jie žaidžia mirtimi, išranda vis naujų svaiginimosi būdų ir jaučiasi nemirtingi. Jie – mūsų vaikai, tampantys spuoguotais paaugliais. Tačiau „supermenų” šarvai nukrinta vaikų ir paauglių psichiatrės kabinete.
Nauja „supermenų” karta
Paaugliai žudosi tam, kad išgelbėtų pasaulį. Respublikinės Klaipėdos ligoninės konsultacinės poliklinikos vaikų ir paauglių psichiatrė Banga Nastopkaitė patikino, kad tai vyksta ne kažkur Amerikoje, o šalia mūsų.
„Auga nauja XXI amžiaus karta, įvaldžiusi naujausias kompiuterines technologijas, ryšio priemones. Jie – pasitikintys savimi, nebijantys reikšti savo nuomonės, kovojantys už savo teises, siekiantys visur ir visada dominuoti. Drąsūs, laisvi, kai kada agresyvūs. Nebijo sutrypti kelyje pasitaikančių kliūčių. Atvirai demonstruoja jėgos kultą ir nesigaili silpnesnių. Bet ar jie laimingi?” – retoriškai klausė specialistė.
Pasak B.Nastopkaitės, apie gilesnius dvasinius dalykus paaugliai susimąsto tik pasimetę, atsidūrę aplinkoje, kuri verčia apmąstyti susikurtą vertybių sistemą. Viena iš tokių vietų – psichiatro kabinetas.
Retas paauglys čia atsiduria savo noru. Dažnai jis čia atvedamas tėvų, pasiūliusių rinktis vieną iš kelių „blogybių”: psichiatrą, policiją ar koloniją. Tad iš tėvų lūpų nuskamba skundai: „kažkoks keistas”, „nesusitvarko su savo problemomis”, „piktas, agresyvus”, „nieko nenori” ir pan.
Tačiau nereikia tikėtis, kad po psichiatrės konsultacijų paauglys taps kitoks. Specialistai tvirtina, kad be tėvų pastangų ir atsakomybės, rezultatas neįmanomas.
Slepiasi internete
Psichiatrė pastebi, kad nuolat skubančiame pasaulyje tarp daugybės civilizacijos produktų jaunas žmogus pasiklysta. Kompiuteriai, ryšio priemonės, elektroniniai „žaisliukai”, turintys skatinti bendravimą, paįvairinti laisvalaikį, kartais tampa priebėga nuo realaus gyvenimo problemų.
Nepasitikintys savimi, uždari, nemokantys bendrauti, sunkiai prisitaikantys aplinkoje, kur turi būti gudrus, stiprus, paauglys pasislepia internete. Čia jis tampa toks, koks norėtų būti.
Būtent čia B.Nastopkaitė įžvelgia pavojų: ignoruojančiam realų pasaulį ir savyje užsidariusiam vaikui ateityje gali kilti ne tik bendravimo problemų, bet ir keblumų dėl profesijos pasirinkimo, darbo paieškos.
Riba tarp virtualaus ir realaus pasaulio išsitrina tiems, kurie nerealizuoja savęs tikrame gyvenime.
„Paauglį reikia mokyti bendrauti akis į akį, siūlyti įvairiapusę veiklą. Tėvai nuo mažų dienų turėtų vertinti vaiko elgesį, kad padėtų kuo anksčiau spręsti šias problemas”, – aiškino specialistė.
Tampa sukčių aukomis
Kita bėda – daug laiko virtualiame pasaulyje praleidžiantys vaikai gali pakliūti į sukčių arba žmonių, turinčių blogų ketinimų, pinkles. Taip gimsta įvairios sektos, grandioziniai pasaulio gelbėjimo planai.
Psichiatrei teko bendrauti su bandžiusia nusižudyti paaugle. Internetu įkalbėta nepažįstamo žmogaus ji taip bandė gelbėti pasaulį, kartu su dar 16 paauglių iš visos Lietuvos.
„Sukčiai supranta, kad nuolat prie kompiuterio sėdintis ir naktis prie jo leidžiantis paauglys gali tapti lengvu grobiu. Tokiems jie pataria vogti pinigus, atnešti brangenybes”, – aiškino specialistė.
B.Nastopkaitei teko konsultuoti daug šeimų, kurios nukentėjo būtent tokiu būdu.
Jaunos merginos siuntinėja savo nuotraukas, kuriose yra apsinuoginusios, nežinia kur ir kam, o vėliau skundžiasi nemaloniais padariniais.
„Jaunas žmogus ieško artimo bendravimo, šilumos. Jei nėra ryšio su tėvais, šito ieškoma kitur. Tėvus pakeičia svetimi žmonės, surasti internete. Jie net tampa svarbesni už namiškius”, – aiškino psichiatrė.
Pasak jos, tėvams sukelti nerimą turėtų staigūs vaiko emocijų ar elgesio pokyčiai.
Tobulėja svaiginimosi būdai
„Aš nebijau mirties”, – šią repliką B.Nastopkaitė girdėjo ne iš vieno paauglio lūpų.
Įsijautę į kompiuterinių žaidimų gyvenimą jie įsivaizduoja esą nemirtingi. Tik psichiatrės kabinete susimąsto, kad realiame gyvenime paspaudus kompiuterio klavišą kitos gyvybės negaus.
Viena mergina svaiginosi iki sąmonės netekimo, trokšdama vis iš naujo patirti ribą tarp gyvenimo ir mirties. Medikams kaskart pavykdavo ją atgaivinti. Paauglė nesusimąstė, kad tas kartas galėjo būti paskutinis.
„Naujas paauglių svaiginimosi būdas – prismaugti save rankomis. Užspaudus kraujagysles pradedami matyti vaizdiniai. Jie tai vertina kaip pramogą. „Jei aš blaivus, mano gyvenimas nieko vertas”, – tai dar vieno paauglio žodžiai. Iš kur tai ateina? – susimąsto B.Nastopkaitė. – Ar taip bėgama nuo streso? Nebedžiugina paprasti dalykai, kai visuomenės tikslas – susikurti gerovę, turėti gerą darbą, atostogauti tolimiausiame krašte ir geriausiame viešbutyje. Taip gyvenantieji tampa lyg pavyzdys. Paaugliams atrodo, kad nuolat reikia ko nors siekti, stebinti aplinkinius, būti lyderiu.”
Psichiatrė neslepia, kad pakreipti paauglio mąstymą – nelengvas uždavinys, o tėvams jis kartais pasirodo sunkiai išsprendžiamas. Tokiu atveju reikėtų ieškoti specialisto pagalbos.
Turintys problemų vaikai nebūtinai yra asocialūs, „blogiukai” ar globos namų auklėtiniai. B.Nastopkaitė visiems tėvams pataria neprarasti budrumo – draugo įtaka bet kada gali tapti stipresnė nei tėvų. O pavojai vaikų tyko ne tik Amerikoje.
