Gyvenimas kupinas paradoksų: visame pasaulyje skambinama pavojaus varpais dėl tiesiog akyse tunkančių vaikų, o jūs saviškio niekaip negalite priversti normaliai pavalgyti.
Laimė, nevalgaus vaiko problema dažniausiai egzistuoja tik jo tėvų galvose: mažylis minta visiškai normaliai, tiesiog mažiau – palyginti su suaugusiaisiais. Tačiau ką daryti, jeigu vaikas iš tiesų suvalgo nepakankamai pagal savo amžių? Juk tokia mityba gali atsiliepti jo augimui, vystymuisi ir protiniams gebėjimams!
Požymiai, kuriuos vertėtų atsiminti
Neįtikėtina, bet parametrai, pagal kuriuos galima atpažinti nevalgų vaiką, tikrai egzistuoja. Bet pirmiau turėtumėte žinoti, kad su šia problema susiduriate ne jūs vieni. Išrankumas ir net visiškas maisto atsisakymas būdingas mažiems vaikams visame pasaulyje. Kai kurių šaltinių duomenimis, nuo 20 iki 60 proc. ikimokyklinukų bei pradinukų turi mitybos problemų. Aišku, ne visos jos yra vienodos ir ne visada paprasta atskirti rimtą bėdą nuo tiesiog augančio organizmo kaprizo, kuris su amžiumi praeis.
Štai kada tėvams derėtų sunerimti ir skubėti pas pediatrą:
- Vaikas auga, tačiau nepriauga svorio.
- Vaikas vengia valgyti tam tikros tekstūros arba konsistencijos maistą – pavyzdžiui, kietą augalinės kilmės.
- Vaikas atsisako valgyti visus tam tikros grupės produktus (pavyzdžiui, nė į burną neima vaisių).
- Vaikas trikdo visos šeimos pietus (pusryčius, vakarienę) savo elgesiu prie stalo – šeimynykščiams tampa tikra kančia stebėti, kaip jis vargsta prie lėkštės su maistu.
- Vaikas nori valgyti, tačiau akivaizdžiai negali (tai veikiausiai yra pats rimčiausias požymis).
Visi nevalgieji – skirtingi
Visus prastai valgančius vaikus medikai yra suskirstę pagal jų tipą ir skiriamuosius bruožus.
Turintieji prastą apetitą. Tokių vaikų maistas paprastai nedomina – nuo jų nėra jokio reikalo slėpti net saldžius skanėstus. Jeigu jie ir valgo, tai labai greitai pasisotina.
Išrankieji. Jie savo valgiaraštį apriboja kelių rūšių maistu ir kategoriškai atsisako net paragauti naujų patiekalų. Šiuos vaikus įprasta vadinti kaprizingais arba užgaidžiais maistui.
Bijantieji valgyti. Tokiais vaikai tampa, kai valgant jiems anksčiau yra nutikęs koks nors nemalonus dalykas (pavyzdžiui, jie užspringo maistu).
Iš kur atsiranda užsispyrėliai
Praktiškai neįveikiamas išrankus apetitas dažniausiai būdingas vaikams nuo vienerių iki 10 metų. Daugiau nei pusę ketverių ir penkerių metų mažylių yra laikomi nevalgiais.
Tyrimas, atliktas su 173 vaikais nuo 7 iki 9 metų, parodė, kad bemaž pusė devynmečių (48 proc.) turi mitybos problemų.
Kodėl maži vaikai tokie išrankūs? Specialistai nurodo kelias priežastis:
– kova už savarankiškumą ir staigi nuotaikų kaita,
– yra vaikų, kuriems prastą apetitą lemia paveldimumas,
– nereikia pamiršti ir psichologinių priežasčių: per didelis prieraišumas arba atvirkščiai – motinos ir vaiko santykių priešiškumas gali lemti mitybos problemas.
Būna, kad svečiuose pas močiutę vaikas kemša maistą už abiejų skruostų, o darželyje jam ir vieno kąsnio į burną neįmanoma įkišti. Tokiems valgymas susijęs su negatyviu aplinkos suvokimu.
Jaudintis yra dėl ko
Gydytojų teigimu, dauguma – apie 78 proc. – motinų, kurių vaikai prastai valgo, nerimauja, kad atžalų mityba nesubalansuota ir gali pakenkti jų sveikatai. Ir, reikia pripažinti, ne be reikalo.
Kai kurie tyrimai rodo, kad mitybos problemos vaikystėje gali turėti rimtų fizinių pasekmių vyresniame amžiuje, įskaitant augimo sutrikimus, padidėjusią lėtinių ligų bei virškinimo sutrikimų riziką.
Viena sunkesnių nevalgumo išdavų – sumažėjęs pažintinis aktyvumas. Mokslinių tyrimų rezultatai rodo, kad mitybos sutrikimai tiesiogiai susiję su vaiko protinio vystymosi sulėtėjimu. Be to, visi vaikai, kuriems diagnozuotas lėtinis baltymų deficitas, susiduria su sunkumais, kai reikia atlikti dėmesio, atminties, vizualinio suvokimo, verbalinio ir kitų pažinimo elementų reikalaujančias užduotis.
Be to, dėl mažylio kaprizingo elgesio prie stalo kylantis stresas neigiamai veikia šeimos santykius.
Kantrybės ir dar kartą kantrybės
Nevalgaus vaiko auginimas reikalauja iš tėvų ypatingos kantrybės ir kompleksinių veiksmų sprendžiant problemą – nei prievartinis maisto kišimas, nei šauksmai čia nepadės.
Būtina išanalizuoti ne tik savo atžalos racioną (kad įsitikintumėte, jog jis gauna visų būtinų maistingųjų medžiagų, o jei ne, tai kurių jam trūksta labiausiai), bet ir vaiko elgesį. Taip pat sekti jo ūgio ir svorio pokyčius.
Be to, reikia stengtis suformuoti vaiko normalios mitybos įpročius, tai tikrai nėra pati lengviausia užduotis.
Dietologai pataria:
- Jokiu būdu nelinksminti ir kitaip neužimti vaiko, kai jis valgo.
- Prie stalo elgtis visada vienodai ir neutraliai – tai yra prievarta nespausti vaiko valgyti.
- Stimuliuoti apetitą ribojant užkandžius ir gerai apgalvojant porcijų dydžius.
- Apriboti valgymo laiką iki 20–30 minučių.
- Siūlyti vaikui produktus, atitinkančius jo amžių.
- Naujus patiekalus į valgiaraštį įtraukti pamažu ir reguliariai.
- Skatinti vaiko savarankiškumą (nemaitinti iš šaukštelio tų, kurie ir patys jau sugeba naudotis valgomaisiais įrankiais).
- Kad ir kaip vaikas išsiterliotų valgydamas, nekreipti į tai jokio dėmesio.
Ir atminkite: kad ir kokia neviltis apimtų ir labai norėtųsi treptelėti bei priminti, kas vyriausias namuose, naudos iš to jokios nebus – vaiko apetitas tikrai nepagerės.
